2011  liepos 3 d. žygis po Kazlų Rūdos savivaldybę

Portreto autorė

Į aukščiausią Kazlų Rūdos savivaldybės kalvą net 96,1 m virš jūros lygio

Įkopus į aukščiausią kalvą-reik pailsėti

Prisiminimai apie sportą

Puikūs miškai šalia Agurkiškių

Miškų priešgaisrinės saugos technologija

Pasikėlus į aukštybes GERA PAMĄSTYTI

Budėjimo registracijos žurnalas

A

2008 m. kelionė po Sudėtų kalnus, Čekija ir skersai Lenkiją

Kelionės RETRO: Svarbiausias mano pasakojimas: DVIRATIS - TAI GYVENIMO  BŪDAS.

                Šitaip man pasakė per vakarienę  .... iš Glucholazni miesto, kuris yra prie pat Čekijos sienos prie upės Bela. Nusileidęs nuo nuostabiųjų Sudėtų kalnų ir už jų prieigose žymaus rusų rašytojo Gogolio poilsio miesto Jesenik, dardėjau vis tiek vis žemyn ir žemyn mažu polinkio kampu palei tą pačią Belą upę link sienos. Kaip visad, sutikau pakeliui pagyvenusių sportininkų - dviratininkų grupę. Tik kirtus valstybinę sieną, ir pradėjus kilti į pirmąjį statų kalną, su ta grupele pradėjau lenktyniauti. Nežiūrint didelio svorio, bet naujam dviračiui dirbant kaip laikrodukui, nei kiek nuo tos sportininkų grupelės neatsilikau. Įdomiausia, kad tik įvažiavus į Lenkiją, pradėjo pliaupti lietus. (Jis kiek toliau į rytus Zakopanėje sukėlė potvynius, buvo paskelbta tame regione net ypatinga padėtis - pastoviai per valstybės žiniasklaidos priemones apie tai kalbėjo).  Be tas lietus nesukėlė jokių problemų, nes jį numačiau iš anksto ir užsigaubus po dviratiniu apsiaustu, pirkto geriausio Lietuvos MTB_O orientacininko Vikinto Čelkio tėvo parduotuvėje - jaučiausi kaip tikroje kabinoje.
              Užkilus ant kalno, prasidėjo miestas Glucholazni. Jo pavadinimas, sako, kilęs nuo to, kad buvo jame šilti gydomieji šaltiniai; tokie pat, kaip prie buvusio Jeseniki priemiesčio Marijanskije Lazni, kuriame ir gydėsi minėtas rusų rašytojas. Dėl konkurencijos, kad paniekinti tą miestą, taip ir pavadino, kad tie šaltiniai yra tamsūs (gluchi) - nežinomi. Kiaurai peršlapusi grupelė pradėjo skirstytis po savo miestą. Kai su jais besikalbėdamas prisipažinau esąs iš Lietuvos, jie ne tik aiktelėjo, bet ir pakvietė paviešėti - pernakvoti. Tad prie vakarienės stalo daug pakalbėjome apie dviračius.

Žmonės susiradę savo bendraminčius, kiekvieną išeiginę važiuoja į kalnus. Juose visur dviratiniai takai. Tai kompanijai priklauso ir jo žmona Gražina. (Nustebau, kad lietuviškas vardas, nors kraujyje lietuviškumo nei kiek - matomai Adomo Mickevičiaus poema "Gražina" paskatino lietuvišką vardą suteikti.) Parodė ponas ... ir medalį užkilimo į Čekijos Sudėtų aukščiausią kalną Praded (išvertus - "Prosenelis") tradicinių varžybų, ant kurio buvo įrašytas kopimo dviračiu laikas (54 min. ... sek.) Papasakojo ir apie du dviratininkų miesto klubus, kuriam ir iš jų priklauso, bet jam neįsipareigoję. Pašnekovas pabrėžė, kad toks pastovus dviračiu važinėjimas ir padėjo atsikratyti įpročio rūkyti. Apie tai pabaigsiu vėliau. Geresnio poilsio net neišsivaizduoja, kaip važiuoti ir važiuoti dviračiais. Ištysai rodė ponas ... kalnų žemėlapius, išvykų nuotraukas.         Įspūdis kitokio dviračio pasaulio nei pas mus Lietuvoje nepakartojamas buvo tik išlipus su dviračiu iš traukinio Olomuoce. Tiesa, traukinyje nelabai buvo smagu su dviračiu, nes patekau į tarptautinį "Šopen" traukinį, kuris buvo nepritaikytas dviračiams vežti. Mačiau, kaip į jį lipo dviračius išsiardę ir į specialius "lagaminus" įsidėję. Tokiais teko naudotis, kai į varžybas važiuodavome.

          Jau vien iš Šeštokų traukinyje specialus vagonas dviratininkams. Pusę vagono skirta tik dviračiams, o kita pusė kupė tipo sėdimos vietos keleiviams - dviratininkams taip įrengtos, kad per visas kupė kiaurai matosi, kas dedasi prie dviračių.
         Pačiame Orientavimosi sporto pasaulio čempionato mieste Olomouce su dviračiu pasijunti kaip savas. Šaligatviuose visur nužymėjimai dviratininkams. Ties gatvių kirtimų niekur beveik nėra slenkstukų, šaligatviai taip švelniai nuleisti, kad net nepajunti ties sankryžomis, kad "nušokai" nuo šaligatvio. Mano super apkrautam dviračiui tai buvo labai aktualu. Tiesa - ratlankį kur tai vis tiek sugebėjau įmušti, gal per tramvajų bėgius, o gal ir grįstomis senamiesčio gatvelėmis dviračiui ne labai buvo sveika. Dėkui, kad nors tašyti akmenys - tai vis švelniau kratydavosi dviratis.
        O užmiestyje keliai tikrai nepakartojami. Visur laukuose tarp kukurūzų ir kitokių kultūrų didžiausių plantacijų tik asfaltuotus kelius mačiau, kuriais jungiasi kaimeliai vienas su kitu. jais automobiliai gana retokai pravažiuoja. Už tat dviratininkus juose sutinki vo ne kas minutę. Ypač gražu žiūrėti, kai prašvilpė didelė dviratininkų - tikrų sportininkų - lenktynininkų grupė. Tokios Lietuvoje, lydimos automobiliuose trenerių malasi autostradose tarp išmetamųjų dujų. O Čekijos keliukuose dviračių sporto mėgėjams oras grynas. todėl ir dviratininkų kelioliką kartų daugiau, nei Lietuvoje. O sportuotojų (sportuojančiųjų tik savo sveikatos labui) dar daugiau. Važiuoji, sutinki ir visi pakelia ranką - būtinai pasveikins. Sutinki įvairaus plauko - jaunimą, brandaus amžiaus mėgėjus dažniausiai sportiškiau nusiteikusius - nei kiek pagal entuziazmą sportiškumu nenusileidžiančius teko sutikti ir vyresnius. Juos ne tik su anūkais matai į šiuolaikinius kostiumus įlindusius.

Vėliau...nuotraukas...įdėsiu.